Čia toks rašinukas, labiau gal sau, kai būsiu dar labiau nupezęs, bus malonu prisiminti laikus, kai buvau ne toks nupezęs.
Išdidžiai galiu teigti, kad dabar jau 2 triatlonus ištvėriau. Dar išdidžiau galiu teigti, kad nu tikrai nesąmonė. Antrasis gal mažesnė nesąmonė už pirmąjį (IRON100), tačiau vistiek nesąmonė.
Mažiau nesąmonė pirmiausiai todėl, kad nereikia kaip voveriukui suktis ratu. Su visa pagarba voveriukams, sąžiningai sakau, man bėgioti, minti ar plaukioti ratais – bausmė. Nesu toks disciplinuotas ir kietas, kad kaip ta (nežinau ar begyva) baltoji meška Kauno zoologijos sode, metai iš metų sėdėti toje pačioje vietoje ir kokių 2,76 Hz dažniu, pastovia amplitude kinkuoti galva į šonus. Tiesą sakant vien nuo minties pasidaro šleikštu.
Kadangi SwampMan’as – (ne tik) mano išpera, kūriau jį pagal savo įsivaizdavimą, kaip turi atrodyti nuotykis.
Plaukimas kiek baugino, visgi atviras vanduo, kokios bus oro sąlygos, nežinia. Vienintelis planas B (jei oras būtų buvęs šiaip sau), plaukti palei kranto liniją ir iš 3,8 km padaryti 5 km. Visumoje tas atstumas negazdina, tačiau kai iki artimiausio kranto 1 km, sveiko proto likučiai daužosi, pulsas po truputį sukylą ir pradedi savęs klausti: o ką aš darysiu, jeigu..? Jeigu nebuvo. Nepaprastai daug tikėjimo ir pasitikėjimo davė Eglės buvimas ant vandens. Ir nors realiai ji ne ką ten būtų galėjus padėti, bet žinojimas, kad bent jau į irklentę galėsiu įsikibti ar viltis humaniškos ir greitos baigties nuo smūgio irklu – padėjo. Nei krokodilų, nei greitaeigių valčių nesutikome, tad sėkmingai pasiekėme T1. Ačiū, Egle.
Dar padėjo Bebro kelias ir kt. OCR’ai, kur reikia lysti į tirštą purvą ir kliautis vien tikėjimu, kad čia tik truputį ir sėkmingai išlysi kitoje pusėje. Kauno mariose to irgi buvo. Įplaukus į dumblių klecką viskas užtemdavo. Kiek tai truks nebūdavo aišku, tad tiesiog susikaupi ir plauki pirmyn, kol tas žaliojo šūdo debesis pasibaigs. Ir jis pasibaigdavo.
Dviračių dalis man buvo bjauriausia. Na, nes nei bėgikas, nei plaukikas aš nesu labai rimtas (tik kad ištvermingas), bet dviratininkas aš iš viso apgailėtinas.
Porą sykių nusitvojau, vieną iš jų gan kokybiškai. Neišvairavau, kliuvau už medžio krumpliais ir vairu, dėl ko vairas užsilaužė, o aš kelionę tesiau jau be dviračio, iki artimiausių stambesnių medžių. Dar lyg ir pagaliau išbandžiau Sasnovskio barčių poveikį, nes nesugalvoju ir kur ir nuo ko tos pūslės ant kojos galėtų būti.
Kažko įspūdingo čia nelabai ir papasakosi, 13 valandų 16 minučių ant to nepatogaus balnelio… Legendinė Drasūniškio šiknatarkė, vienas nugrybavimas į vietos džiungles (vėl gi, Bebro kelias padeda pasiruošti būtent tokiems nepatogumams), po vandeniu atsidūręs tiltelis ir bridimas, pikti šunys ir t.t.
Iš pradžių nieko, tada šiaip sau, tada blogai, tada labai blogai, galiausiai px. Likus keliems kilometrams iki T2 Vaidas netgi iškėlė hipotezę, kad bet gi gal geriau ant to dviračio, nei sukandus dantis apsimesti, kad bėgame?
Šiaip ar taip, ačiū, Vaidai, kad padėjai man pasiruošti. Treniruotes, nors ir be didelio džiaugsmo, dariau, kaip buvai rekomendavęs. Prieš renginį netgi pagalvojau, kad ėj, gi jau beveik prisijaukinau dviratį. Galiu minti 5 – 6 valandas. Sprandą, užpakalį skauda, rankos truputį tirpsta bet tikrai ne taip, kaip buvo pradžioje. Ir iš ties, dviračio trasą išlaikiau, į planuotas tilpti 14 valandų tilpau.
Galiausiai laukė bėgimas. Ar galima tą bėgimu pavadinti, nežinau. Vidutinis judėjimo greitis 6,6 km. Kita vertus čia irgi buvo nemažai OCR elementų. Ten kur galėjome ir prisivertėme – bėgome.
Startas buvo sėkmingas. Netgi sėkmingesnis nei tikėjausi. Kojos nebuvo išvargę, bėgosi lengvai. Per daug lengvai, nors kokiame 8 km nuovargis pasivijo. Kai prasidėjo Mergakalnio įkalnės ir nuokalnės, teko prisiminti, kad jau kuris laikas kaip mudu trasoje.
Vietomis bėgimas tiesiog buvo neįmanomas. Į įkalnes nepajėgiau, nuokalnių bijojau, o siauri miško takeliai naktį ir apsišviečiant ciklopu – nedavė jokio perspektyvos suvokimo, kadangi didžioji dalis šviesos atsimušė į artimiausias šakas ir lapus, o kas už jų – nebesimatė.
Taip su Vaidu paropinėjom, pagazdinom vakarojančias mergikes, kurios pašoko kaip nuplikytos kai išnirom abu iš už kampo. Na, turbūt normalu, link dvylikos, ramiai sau su draugėmis plepi apie kažką atitolus nuo pagrindinės kompanijos ir čia į sceną įsirauna du pakraupusio žvilgsnio, prakaitu dvokiantys, ciklopų šviesa akinantys ir nei kiek nemažinantys greičio tipai, kurie varo tiesiai į tave. Manau, ar irgi išsigąsčiau tokiomis aplinkybėmis.
Atkarpą iki Rumšiškių būtų galima vadinti trail gabaliuku. Ėjimo buvo, bet ne tiek daug. Ir jėgų turėjome ir kelias buvo neblogas. Nuo Rumšiškių muziejaus prasidėjo rimti reikalai.
Perlipom tvorą ir nudrožėm savo reikalais, palikę Liudą aiškintis, kodėl kaip kokie vagys, ne per vartelius. Na, bet administracijos leidimas buvo gautas, tad apie tai, kad Liudas atsiprašinėjo už mudviejų elgesį sužinojome tik vėliau. Nusileidus prie vandens prasidėjo… Vanduo pakilęs, pakrante judėti realiai neįmanoma. Arba brauniesi per tankią augmeniją arba “eini” 45 – 60 laipsnių posvyrio atodanga, o apačioj vanduo ir akmenys.
Gelbėjo tai, kad tai mano “namų” zona ir toje atkarpoje tarp Rumšiškių ir Palemono aš gan gerai žinau visus kelius, keliukus ir šunkeliukus. Antrą kartą teko brautis pagal kompasą, kai žinai tik kryptį ir kad už kokių 800 metrų turi būti kelias. Kelio radimas naktį – atsikiros istorijos verta tema, bet per daug neišsiplečiant – radome.
Toje atkarpoje tarp LLBM ir Palemono išgyvenau naują potyrį: alkis ir pykinimas tuo pat metu. Visą dieną kimšome bananus, avižų batonėlius ir geliukus ir tiesą sakant ilgainiui toks racionas pasidaro tiesiog šlykštus. Kemši tuos šūdus, nes žinai, kad reikia, bet džiaugsmo tai nesuteikia. Kemši ir galvoji, susigrūsiu visą ar apsivemsiu, o tada nusišluostęs likučius nuo smarkro bandysiu dar kartą.
Taip besistumiant pirmyn pribėgome vieną paskutinių atkarpų. Kadangi tokiuose reikaluose neišvengiamai įeini į tam tikrą tranzo būseną, mastymas ir suvokimas pasikeičia. Smegenys išjungia nereikalingus dalykus ir visą procesoriaus galią skiria išgyvenimui. Grabuciškių aikštelėje nutiko nuostabus dalykas! Vaidas man pasakė, kad liko tik 12 km ir tai buvo toks saldainis, kuris mane pakylėjo ant sparnų! Likęs gabalas man buvo beveik malonus.
Aš neleidau sau galvoti, kad galiu nepabaigti trasos. Tokios opcijos tiesiog nebuvo. Buvo opcija eiti, jei per sunku bėgti. Buvo opcija pastovėti, jei per sunku eiti. Buvo opcija pasėdėti, jei per sunku stovėti. Opcijos nutraukti – nebuvo. Pastačius save į tokius rėmus kilometrų skaičiavimas neturi prasmės. Jokio skirtumo, kiek liko, 5, 15 ar 35 km, vistiek reikės įveikti visus. Tad tas suvokimas, kad viso labo 12 buvo vienas iš tų sunkiai nupasakojamų dvasinių potyrių, netgi savotiška nirvana ar ekstazė… Ei, 12 kilometrų, čia net kulniuodamas koja už kojos vietiek nueisi. Net jei ir 3 valandas kulniuosi, čia gi jau beveik viskas!
Dėl vandens lygio priėmėme sprendimą bėgti Palemono gatvėmis. Ir nors likę buvo ne 12, o 18 km, tai niekaip nesugadino pabaigos. Tiesa, buvo siūlymų ir dviračių trasoje ir bėgime, bet aš gundymams nepasidaviau. Trasa yra trasa, finiškas yra ten kur jis yra, mes ne konkrečius km turime surinkit, o pasiekti konkrečia vietą. Tai, kad pagrybavome ar kad aplinkybės lėmė keisti maršrutą – life happens, nieko čia nepadarysi.
Iš visų trijų disciplinų man smagiausias buvo bėgimas. Nors jis buvo toks koks buvo kaip tik dėl prieš tai buvusių reikalų. Tiesiog bėgti HAE-HES – ne tas pats.
Liudas, lydėjęs mus visą šį kelią, vertas atskiro straipsnio. Nežinau, kiek self-supported buvo šis triatlonas, nes sumažinus sustojimų per pusę vistiek turbūt būtume visko užtekę. Ačiū tau, kad paaukojai savaitgalį dėl mudviejų su Vaidu pamišimo. Tikrai, manau, kad tau būtų patikę ir labai viliuosi, kad galėsiu tau grąžinti skolą kitamet. Pasitreniruok su tuo plaukimu, viskas yra galvoje ir lauksime tavęs prie starto linijos 2020 SwampMan’e. Turi visus metus, tau tiek tikrai nereikia.
Victorious warriors win first and then go to war, while defeated warriors go to war first and then seek to win. – Sun Tzu