Na, šlovingasis pelkių ir bekelės triatlonas tik vienas, o metuose dienų daug, tad visą tą tuštumą reikia kažkuo užpildyti. Vienas iš tokių užpildų buvo Trail Kuršių Nerijos ilgoji.
Labai viliuosi, kad toks, koks buvo šis mini ultra, bus paskutinis mano gyvenime. SwampMan’ui aš ruošiausi. Daug ir sąžiningai. Po jo vykęs Vilniaus Maratonas buvo tragedija: turbūt kartu su Bison race – sunkiausi du metų renginiai. Na, o trečiasis (tragedijos pjūviu) – TKN68. Ne todėl, kad pats iš savęs jis būtų sunkus arba lengvas. Todėl, kad nebuvo tinkamai pasiruošta.
Victorious warriors win first and then go to war, while defeated warriors go to war first and then seek to win. Na tai į TKN’ą aš ėjau kaip defeated warrior, bet kaip byloja patarlė: už 1 muštą 10 nemuštų duoda. Sukaupta patirtis, sveikos nuovokos stygius ir savimeilė pavojuje padarė savo.
Tas koliažiukas kiek aukščiau, gan gerai iliustruoja. Turbūt iki kokio 25 km (2 maitinėlė) nebuvau tikras, kaip eisis, bet pradėjus bėgti pajūriu ir pasiekus trečiąją maitinėlę supratau, kad finišą pasieksiu laiku.
Labiausiai padėjo kitados Vaido duotas straipsniukas apie ultrą (SURVIVING YOUR FIRST 50 MILE RACE), ir konkrečiai Apollo 13 (nespoilnsiu, pasiskaitysit patys, galiu tik pasakyti – tikrai verta).
Dar labai padėjo Vinstonas Čerčilis su viena iš savo garsiųjų “If you’re going through hell, keep going“. Na ir nuoseklus, realybę daugiau ar mažiau atitinkantis planas ir jo laikymasis, kas iš esmės apie tą patį Apollo 13. Na ir dar muzika. Su tais ritmais ausyse aš ne bėgau, aš sklendžiau kažkur virš Kuršių Nerijos. Buvo visiškas kovinis tranzas ir nors iš šono gal ir neatrodė, kad bėgu, bet vidumi aš variau su tokiu džiaugsmu ir euforija, kad nenorom prisimenu Liudo komentarą apie musmires ir net sudvejoju, ar tikrai kokios pakeliui nesuėdžiau?
Bėgimas visas daugiau ar mažiau praėjo gerai, bet likus paskutiniems 350 metrų, t.y. tai atkarpai, kur jau nebestojinėjama, nedūsaujama ir į žemėlapius nebežiūrima, šposą iškrėtė mano kojelės – abi blauzdas ėmė traukti mėšlungis. Na, bet už 1 muštą 10 nemuštų duodą.
Ar norėčiau kartoti – nežinau. Niūriausia atkarpa buvo ta, kurią pernai bėgau bėgdamas 20+ km. Viskas buvo pažįstama ir nyku. Kai pagalvoju, kad visi 67 galėtų būti pažįstami, mimika pasidaro panaši į tą pirmoje nuotraukoje.
