Vienos nakties… tfu…vienos dienos pažintis su triatlonu.

Trumpai tariant memuarai iš IRON100

2018 metais pilna visokiausių renginių  valstybės šimemčiui paminėti. Tame tarpe ir sporto. IRON100 tai triatlono entuziastų rengtas nevaržybinis renginys šia proga. Organizatorių tiklsas surinkti 100 dalyvių iš Baltijos šalių ir kartu įveikti „IronMan“ distanciją (3,8 + 180 + 42 km). Kaip suprantu tiek nesurinko, tai kvietė dalyvaut bent simboliškai, įveikiant bent dalį distancijos. Tautosakoja, šitas renginys gavo Vėlučio blectvos kodinį pavadinimą.

Su Tadu prisidalyvavom visokiose nesąmonėse jau anksčiau. O jis praradęs paskutinę sveiką nuovoką jau kaži kada užsirašė ir į šitą, Rugsėjo pradžioj vykstantį. Mane vis įkalbinėjo, gal pusmetį. Tu gal durnas? – aš jam sakau. Gal pradžioj bent paprastam triatlone sudalyvaut reikėtų? Ir šiaip pasidomėti kas tas yr triatlonas….. Nusispjaunu ir toliau sau gyvenu ramiai, kliedesiai kažkokie… Laikas eina. Tadas jau ruošiasi, daugmaž sistemingai ir mane vis dar atakuoja. Distancija atodo bauginančiai. Dviratis ir bėgimas, nu gal gal….. kaip nors….. O baisiausia tai tas plaukimas. Aš gyvenime nesu daugiau nei 300 metrų nuplaukęs, o ir plaukti normaliai laisvu stilium nemoku. Atrodo tikrai neįveikiamas. O ką jau kalbėti kad neturiu tam reikalui nei hidrokostiumo, a nei kiek padoresnio dviračio. Pasiruošti taigi reikia kaip žmogui, kelių pusmaratonių per metus ir pasivažinėjimo dviračiais su vaikais iki Žaliųjų ežerų neužtenka kiek padoresniam pabandymui. Nu gal truputį perlenkiu. Galiu tuo dviračiu ir kokį 120 km nuvažiuot aišku, ir gal dar kiek daugeliau. Nu bet ne viską vienu kartu.

 

Vienu žodžiu yra tokia liaudies patarlė apie asilus (gyvūnus tokius). Sako, kad jie užsispyrę kiek mažiau nei Tadas. Trukt už vadžių, vėl nuo pradžių jis savo dainelę. Tu kietas, tu gali… Taigi. Startas nusimato šeštadienį Trakuose kažkada tik saulei patekėjus. Ketvirtadienį 14 val. su argumentu kad čia tokia gera proga išbandyti distanciją neformaliai, paskui tikrai tikrai gailėsiuosi, Tadas galiausiai palaužia mano, ne geležinę valią priešintis… O kaip gi su tuo hidrokostiumu? Sako suorganizavo jis man kostiumą. Naro! Triatlonas su naro kostiumu?.. Na nelabai žinau kap ten gaunas, bet suprantu, kad kaip kad kaip bėgti maratoną su kaliošais ir kailiniais. Ką padarysi, žodis ne žvirblis….

 

Iki 19val reikia baigti darbus Rygoj ir kažkaip Kaune pasiimti tą kostiumą iš kažkokios parduotuvės… Važiuojam, vėluoju 15 minučių. Kostiumą duoda, klausia ką darysiu. Aš kažkaip numykiau kad ai čia šiaip nesamonėm užsiimsiu… Gryna tiesa. 21 val ketvirtadienį namie. Hm… reikia ruoštis. Dviratis ne kažką, toks tik du tris kartus sunkesnis už tokia proga naudojamus, truputį turistinis, vadinamas „hibridas“, truputį jokio prekės ženklo. Na bet prekės ženklo nebuvimas manęs niekada nejaudino, dar geriau. Vadinasi tikrai tiks. Kaip nors. Ar taip ar taip jau panašiau į cirką gaunasi. Kita vertus, toks šaunus inventorius man suteikia pranašumą, psichologinį. Jokio spaudimo, jei nepasiseks, ar kas bandys juoktis – visad galėsiu sakyti: o tu pats pirmiausiai bent išdrįsk, o paskui ir pabandyk su tokiu balastu. (Būtent taip aš save guodžiau visą vakarą ir eigoje, kai jėgos jau atrodo apleis.)

Ai tiesa dviratis dar ir truputį pagędęs ir nepataisytas po ankstėliau vykusio vasaros nuotykio, šiaip tokių 700km bekelės varžybėlių. Myniko velenas kiek kliba, bet svarbu juk kad vis dar sukasi. O ir priekinio rato stebulė be dinamos būtų daug geriau kai pagalvoji. Na ką su tuo dviračiu padarius? Per tiek laiko galiu tik grandinę ir žvaigždes nuvalyt, sutepti. Nuimti visokius ten priedus, bagažines, purvinsargius, naujas stabdžių kaladėles sumontuoti. Uždėjau siauriausais padangas kokias tik radau sandėliuke. Pasimatuoju tą kostiumą, pirmąkart gyvenime, pasičiūdinu su fotoaparatu. Penktadienį dar nusiperku plaukiko akinius, kepuraitę, kelis bananus ir pan…

Vakare Trakuose trasos pristatymas, vakarienei kibinai, nealkoholinis alus, daug skysčių, visokių bananų… Nakvynė irklavimo bazės kaip ir viešbutyje, toks priplėkęs kambarėlis.  Renkasi publika, koridoriai pilni dviračių. Pasižiūriu kas per aparatai.. nu joo….. Prisiminau kad namie bėgimo batus palikau. Hmm iš bėdos galiu bėgti ir su trailo bėgimo batais, katrie mašinoj voliojas. Bet pavyko susiorganizuoti kad kai jau pradėsiu važiuoti dviračiu batai bus padėti tranzito zonoj prie mano daiktų. Šeštadienį švintant einu prie starto. Kad jau cirkas tai cirkas. Bent simboliškai sudalyvausiu. Galvojau visiško show dėlei pasiimsiu vaikų plaukiojimo padangą su dramblio galva, prisirišiu virve vietoj plūduro ir bus visiem juokinga.

 

 

Renkasi publika, rimti dėdės tokie, pasijutau toks mažytis ir menkas. Maunasi savo kostiumus, klijuoja energetinius visokius maisto papildus prie dviračių, maišosi kokteiliukus , kažkokiais kremais tepasi ir ko tik nedaro. Neturiu jokių papildų, starto pakete kažkokį baltyminį kokteilį davę, tą tik ir turiu, dar kelis bananus, avižinius batonėlius, ir pagrindinį savo energijos šaltinį, CocaCola. Man bestebint visi juokai iš galvos po truputį lauk eina. Kažkaip jau visai baisu darosi tiesa sakant. Žodžiu palikau tą savo plūdurą, jau kažkaip ne iki to buvo.

Lietuvos himnas, startas. Pliumpt į vandenį, į pirmas gretas nesiveržiu. Bandau plaukti kaip moku. Aplink atletai tik bangas kelia, keli gurkšniai, nedidukas panikos priepolis, pažiūriu kiek nuplaukiau. Jėzau, jau viršijau savo plaukimo atstumo rekordą. Prisiminiau Vaido patartimą, lėtai ir be panikos…. po pirmų 500 metrų supratau kad su niekuo čia nebesivaržau. Jei galima taip sakyti, plaukiu… Kostiumas varžo judesius, rankų sieksniams jau nebepakeliu. Lėtai ir dar lėčiau, varlyte, stengiuosi nežiūrėti į plūdurą, nes anas visais neartėja. Bebaigiant pirmą ratą aplenkia visi atletai, kurie jau antrą baiginėja, stengiuosi tik nesipainioti.

 

Pabaigiau pirmą ratą, apsižvalgau, nustebau kad kelis ir aplenkiau  dar. Negali būt. Truputi padvejojau. Gal užteks visų disciplinų po pusę, renginys juk simbolinis, atminimo medali gausiu jei teįveiksiu kad ir tik po vieną kiekvienos disciplinos ratą. O įveikęs visų po pusę būsiu pusiau Iron menas. Jokių lūkesčių juk nėra, net ir pats iš savęs nieko nesitikiu. Vienu žodžiu visos sąlygos nusimuilinti.  Dar kiek paplūduriuoju, padvejoju, pažiūriu koks laikas, paskaičiuoju, kad jei ir antrą ratą panašiu laiku padarysiu, tai dar galiu tilpti į bendrą kontrolinį laiką, kuris yra 17 valandų. Šiaip ar taip juk visai dienai mane iš namų “išleido” pasiganyti, pailsėti. O ką gi veiksiu baigęs pasirodymą anksčiau? Važiuosiu namo nusiminęs su mintim, kad gal vistik reikėjo pabandyti? Plaukiam dar vieną. Juolab kad dar kažkas iš paskos plaukia.

Vėlgi plaukimu pavadinti tai gal ir nelabai gaunas. Tai varlyte,tai ant nugaros, po truputį kasuosi pirmyn. Priplaukia gelbėtojai, paklausia ar viskas gerai, pasirodo kiek nukrypau nuo kurso. Viskas ok, paklausiu ar žino kiek valandų ir gal turi parūkyti. Neturi. Naro kostiumas turi ir pliusų. Laiko vandens paviršiuje, ant nugaros atsigulęs gali sau knygą skaityti. Su pailsėjimais pasiekiu finišą, paskutinė 800m atkarpa atrodo niekad nesibaigs. Priplaukiu, net pats iš vandens ant prieplaukos užsirėpliojau. Nors imk ir žemę bučiuok. Matau yra tokių dalyvių kurie jau ir po pirmą dviračių ratą įveikė, o kiti jau ir bėgti pradėjo. Matyt dalyvauja kaip ir minėjau simboliškai, po vieną ratą visų disciplinų. Mano laikas apie 2 val 20 minučių. Palyginimui pirmūnų laikas apie 50 minučių. To paties Tado apie pusantros valandos… Žiūriu mano dėžėj batai jau manęs laukia. Tvarka. Bet iki tol dar daug kilometrų dviračiu. Trumpas ekshibicionizmo seansas, kostiumas sunkiai nusivelka. Labai neskubu. Jau senai aišku, kad lenktynės man baigtos. Dabar kova tik su vėjo malūnais. Tranzite apie 10 minučių, keli bananai į skrandį.

Sėdu ant dviračio. Tik pajudėjęs matau kaip dauguma dalyvių jau baigia pirmą ratą. Dviračių rungtis man kaip ir mažiausiai baimės kėlė. Sėdi ir važiuoji, kas čia tokio. Kelias kalnuotas, panoramos gražios, oras gaivus, atostogos. Pirmas ratas (45km) no problem. Aišku daug kas mane lenkia, gal kas nors jau ir trečią važiuoja. Taisyklės draudžia važiuoti „ant rato“. Lietuviškai šnekat važiuoti paskui kitą dalyvį ir naudotis taip vadinamu aerodinaminiu tuneliu. Man negresia, neturiu galimybės ir jėgų net taip važiuoti. Pirmo rato pabaigoj gerai užkandu, su kažkuo padiskutuoju apie nuskausminamūjų vaistų naudą šiuolaikiniame ištvermės sporte. Koks provincialas, vėl nepasiruošta tinkamai… palikau vaistinėj nuskausminamuosius, kolkas užtenka ColaColos.

 

Antras ratas. Kaip ir viskas ok, spidometro neturiu, greičio neįsivaizduoju, o ir šiaip rezultato po pirmo rato nesekiau, a koks skirtumas jau… Įpusėjus antrą ratą ko tai sunkiau pasidarė. Atrodo, kad padangą nuleido truputi, ratas pakiužęs. Prisipūčiau. Kiek pavažiavau… vėl.  Hmm… bjaurus likimas. Stabteliu, pasikeičiau kamerą greit greit. Tuo pačiu pailsėjau. Toliau važiuoju, tik BACH garsas kaip patranka….. jomajo. Čia tai baisu, gyvenime man taip nėra buvę… skylė išorinėj kameroj, šone. Kordo viela išlindus. Na suprantu, tikrai skamba kaip kažkas iš ne šio pasaulio. Ir kodėl dabar, kodėl ne prieš kelias dienas kai link tų Žaliųjų ežerų važiavau…? Padangai ryškiai ne į sveikatą tie ilgi metai sandėliuke buvo. Dar bandau staigiai užklijuoti tiek vidinę tiek išorinę. Keli šimtai metrų pavažiuoju ir viskas. GAME OVER.

 

Nei verk nei keikis nei plaukus raukis….. Geriausia būtų galvą į asfaltą daužyti. Iki varžybų centro apie 18 km. Visi pro šalį važiuoja, klausia ar nereik pagalbos. Ačiū jums, tikrai ačiū. Bet kokia dar pagalba… Gal geriau apsimeskit, kad nieko nematot…. Galvoje visokios mintys, einu šalikele, visi tik pro šalį švilpia. Nu gerai, nusiraminau, vėl grįžtu prie skaičiavimų. Reik kažkaip iki renginio centro nusigauti. Bus tipo du ratai, tipo puse distancijos. Bandau bėgti su dviračiu, ale kai pagalvoji dar prisibėgiosiu, reik kelius taupyti. Galinis ratlankis ar taip ar taip prašosi į šiukšlyną, sudevėtas jau gerokai. Sėdu ant to kiauro rato ir minu be sąžinės graužimo dėl ratlankio. Girgžd girgžd guma. Nežinau koks greitis, bet tikrai greičiau nei bėgti, nors labai jau kieta važiuoti….. kolegos lenkia, turbūt galvoja, kas čia per durnius. Nors greičiausiai daugelis jau pusiau tranzo būsenoje, nieko jau turbūt nebegalvoja ir nemato aplinkui.

 

Taigi, pakeliui link Trakų vėl skaičiuoju kiek čia to laiko iki 23:00 liko. Žinau kad bėgimui man reiks kokių 5 valandų. Ir štai galvon nušvytimas. Prisiminiau kad Tadas atsivežė savo MTB dviratį. MTB juk vis geriau nei ant pliko ratlankio. Laiko dar bus…..spėsiu dar ir nubėgt kažkiek. Taigi. Pasiekęs varžybų centrą pasiekiau ir antrą savo gyvenimo rekordą. Pirmas tai minėtas didžiausiais „nuplauktas“ atstumas gyvenime. Antras, tai didžiausias, nuleista padanga, nuvažiuotas atstumas gyvenime, apie 15 km. Jau bus kuo pasigirti, anūkams papasakoti. Tado dviratis aišku prirakintas ant mašinos stogo. Kol surandu raktus, kol padejuoju palaikymo komandai dar kažkiek laiko sudegė.

Sėdu važiuoti. O čia tai dviratis, jaučiu reikėjo man su juo nuo pat pradžių važiuot, toks jausmas, kad geriau ir už mano trandalietą rieda. O gal tik akustinė apgaulė nuo plačių raštuotų padangų ūžimo. Niekas manęs jau nebelenkia, suprantu  kad katik prasilenkiau jau ir su tais kas visus 4 ratus baiginėja. Atvažiavau iki apsisukimo punkto, savanoriai klausiai kelintas ratas. Klausia ar 4 ratą taipogi važiuosiu. Sakau turbūt važiuosiu. Nelabai savanoriai laimingi, nes tai reiškias jiems dar virš pusantros valandos reiks budėti.

 

Dar man visokios nepadorios mintys galvoje kyla. Tadas jau tikrai baigė dviračių rungtį. Galvoju gal paimti „tikrą dviratį“ ir paskutinį ketvirtą ratą pabaigti bent jau su tikru triatlono dviračiu…. Nesvarbu kad tokį mačiau tik per teliką, o šiandien pirmą kartą gyvai. Bet greitis turėtu būt padoresnis. Baiginėjant trečią ratą, nuo Trakų pusės atvažiavo organizatoriai, tikrina ar liko dar gyvų trasoje. Laikrodis irgi rodo nelabai palankią situaciją (kiek aš to laiko praradau su visom tom nesamonėm). Galų gale pajutau, kad kojytės darosi medinės. O kadangi labai pagailo trasos anoj pusėj budinčių savanorių galiausiai nusprendžiau ketvirto rato nebevažiuoti. Gaila aišku, labai gaila. Atrodo visai ne daug betrūksta iki laimės.

 

Bėgimo, bent prieš startą, labai nebijojau. Šiaip ar taip tai vienintelė disciplina kurią pastoviai, daugiau ar mažiau, užsiimu, kad ir ne tokiais atstumais.  Pirmas ratas (iš šešių ratų po7 km, viso 42km) no problem. Vėl pasijaučiu kaip varžybose, aplink pilna dalyvių. Kažkur prasilenkiu su Tadu, tas tai jau tikrai komos būsenoj, nieko nebemato. Šauni palaikymo ir savanorių komanda. Kiek nepatogumų dėl gausaus turistų skaičiaus. Vistik viskas vyksta Trakuose, centre, apie pilį, tiltais bėgant reikia prasibrauti. Na bet žmonės paploja, pašūkauja. Smagu.

 

Šiokios tokios lenktynės vyksta. Stengiuos, kad niekas manęs neaplenktų, džiugu, kad ir aš kažką pagaliau pavijau ir net aplenkiau. Aišku,  tai kad kuriuos aš pasiveju bėga turbūt jau kokį ketvirtą ar penktą ratą, nesąminingai pasimiršta, lenkimas yra lenkimas. Antram rate prisiveju vieną dalyvį. Nepažįstu, žinoma. Atrodo taip sunkiai bėga. Keliais žodžiais pabendravom. Iš kolegos tempo pasidaraau klaidingas išvadas, klausiu gal „irgi“ pirmą kartą tokioj nesąmonėj dalyvauja. Jis man atsako kad tikrai ne pirmą kartą, o prieš kelias ten savaitęs dvigubą distanciją įveikė. Hmm… Užsičiaupiu….

 

Antro rato gale jaučiu kad šakės. Nežinau ar tai jau yra tas taškas kai sakoma kad maratonininkas pribėgo sieną. Turbūt. Jaučiau kad nebegaliu bėgti, einu, ilgai einu. Vėl skaičiuoju. Reikia bent tris ratus įveikti dėl formalios pusės distancijos. Taip ir nutariu. Kaip nors trečią ratą ir viskas. Prie pilies budi, dalyvius skaičiuoja Rita. Kažką pakalbėjom, visas bėdas išsipasakoju, prisižadu kad jau tikrai tik 3 ratai. Sunku pasakyt ar daugiau einu ar bėgu. Pradėjau trečią ratą, viduryje rato kiek ilgiau užtrukau maitinimo punkte. Beje apie maitinimą tik geriausi atsiliepimai, ko tik nori ir net nelabai įsivaizdavau kad tokius dalykus per varžybas galima valgyti. Na bet visokių žmonių būna, visokių ir skonių. Paprastai visokie saldumynai, šokoladai ir bananai man per gerklę lenda, jau taip be džiaugsmo nusiryja, negaliu pakęsti. O čia, punkte ko tik nori, rūkytos dešrelės, visokie sausainukai, riešutai kepinti, net alaus buteliukas, CocaColos tiesiog upės teka. Na iki alaus dar anksti. Bet užtat datulės su bulvių traškučiais ar sūriais krekeriais kaip gerai buvo. Dar ir arbūzo kasnelis atgaivina. Pasaka. Gal ir nuo tų traškučių, o gal ir ne, bet trečio rato gale kažkaip visai atsigavau. Ir vėlgi. O ko gi čia laužytis. Iki kontrolinio laiko dar oho kiek daug.

Po truputį po truputį vėl prasijudinau ir pradėjau visai padoriai bėgti. Tik nutariau, kad maitinimo punktuose stabtelsiu keliom akimirkom ilgėliau, kiek daugiau ėjimo atsiranda.  Aišku, Trakų centre, kur visi turistai vis dar skanduoja, reikai kažkaip oriai prabėgti. Ritos dukra, 8 ar 7 metų savanorė kelis kartus palaikė kompaniją bėgant aplink Trakų pilį. Marija klausia manęs: o tau patinka bėgioti? Sakau, kad jau nebelabai patinka. Šalia eina poilsiautojai, juokiasi. Marija sako: nori išduosiu pasaptį? Na? Sako Tadas labai sukčiauja. Kai būna už pilies, nelabai ten kas mato, tai Tadas nebėga, eina. Simuliantas.

 

Renginys į pabaigą. Trasa tuštėja. Ketvirtas, penktas ratas kaip iš pypkės (jei galima taip pasakyti jau būnant tokioj būsenoj). Tamsu, tylus vakaras, iš tolumos periodiškai sklinda ovacijos nuo renginio centro, kažkas vis finišuoja. Penktam rate iš tranzito zonos kaip tik paiemiau telefoną kišenėn, maža ką, gal kas negero pasidarys, paskui neras manę nudribusio kur pakelėj niekas. Ta proga paskambinu žmonau pranešti kad dar gyvas ir kad vakarienės dar nešildytu, kiek užtruksiu. Tolimesniam maitinimo punkte savanorių nebėra, užtat paliktas stalas nuklotas gėrybėmis. Taip išpindėjau kad net alaus gurkšnelį inkaliau punkte, paragavau tik. Atrodo trasoj vėl likau vienas.Ai ne, pradėjus paskutinį ratą sakė kad kažkas dar už manęs besikamuoja. Adrenalino pliūpsnio kažkokio ypatingo ar euforijos kaip ir nebuvo, bet suprantu kad jau beveik viskas, ranka pasiekiamas finišas, paskutinis ratas neatrodė, kad būtų sunkus. Vistik šioks toks euforijos momentas pasiektas, atrodo kad jūra iki kelių. Laikrodis ir prognozė rodo kad iki kontrolinio laiko dar bus likę truputį virš valandos. Visą paskutinį ratą sukasi mintys apie tuos dviračiu neįveiktus 45 km. Nors imk ir pravažiuok tą paskutinį ratą. Gal tikrai..?

 

Bet aišku, naktis, tamsu, o gal ir smegenys jau po truputi atrofuojasi. Kertu finišo liniją, net nedrįstu organizatoriam užsiminti apie tokias haliucinacijas. Ne daug kas liko finiše, žmonės skirstosi, inventorius surinkinėjamas. Bet kurie liko, tie sutiko taip čempioniškai. Glebėščiavimasis, medaliai, finisherio suvenyrai, komplimentai, bendros nuotraukos, stalo likučių dorojimas. Gavau spec prizą, obuolių maišą, kurio nebuvo kur dėti. Ačiu Vaidai. Dar sulaukėm paskutinio dalyvio, tikslau dalyvės.

Na ir lygtai turėtu būti kažkoks dramatiškas šio pasakojimo užbaigimas su frazėm, kad savijauta buvo nereali, kad taip sunku dar nebuvo ir ar atvirkščiai, kad buvo nerealiai…. Bet sakyčiau finišas ir kas buvo po to kažkaip išdilo. Aišku, daug džiausmo, truputi dezorientacijos. Pasisėdėjimas, ilgas aptarimas su kolegom ir, kaipgi, žinoma amžinos meilės triatlonui priesaikos….  Aišku, kitą dieną, ką ten dieną, savaitę, viską skaudėjo, paeiti sunku, ką jau kalbėti, kad iš lovos išlipti sudėtinga ir t.t. … Bet iš tranzo būsenos tenka grįžti į kasdieną. O tranzo būsena truko apie 15 su puse valandos.

 

Man šitas trumpas nuotykis kažkaip iš galvos neišeina, kaip kad koks geras kalnų ar panašus žygis, kurio nuotraukas po to nostalgiškai dar du metus žiūrima. Matyt šitą rašinėlį vietoj nuotraukų skaitysiu metelius kitus. Tik galiu pasakyti, kad patiko. Kitą dieną Balžio ežere dar nuplaukiau kokį 150 metrų. Ir užsidėjęs naują padangą dviračiu nuvažiavau kokius 3 km. Beje, tas ratlankis jokių papildomų traumų nepatyrė, nei susilankstė, nei ką, taisyklingas apskritimas. Kokybiškas produktas pasitaikė.

 

Taip. Tadas buvo teisus. Nelengva. Bet po visų įspūdžių tikrai galiu pasakyti kad gailėčiaus, jei nebūčiau sudalyvavęs. Normaliam oficialiam renginiui būtų buvę dar sunkiau pasiryžti. Iki formalaus geležinio žmogaus titulo, kad ir neoficialaus, pritrūko tų nelemtų 45 km dviračiu. Bet po visko distancija tikrai nebeatrodo tokia nereali ir neįveikiama. Žmonės net nežino ką jie gali, kol nepabando. Aišku bazinis pasiruošimas žinoma būtinas, o tinkamesnis inventorius ir beabejo plaukimo pagrindai tikrai praverstu. Pats titulas nebeatrodo toks jau ir mistinis kaip vakar. Sakyčiau netgi kontrolinis laikas turėtu būt pamažintas pora valandų, kad tokiem atsitiktiniam, nors ir kantriem,  nepavyktu per lengvai titulo nustverti. Pabaigai pacituosiu kolegą: Ir vis tik geležiniai yra ne tie žmonės, kurie gali susikaupti ir  kažkaip atkentėti tą trasą. Geležiniai jie todėl, kad pasiruošimas, (padoriam trasos įveikimui) disciplina ir rėžimas tikriausiai reikalauja daugiau valios negu pats finalinis renginys. Jis tai darė, jis žino. Na o aš. Ką aš? Tik pro šalį ėjau…. Klausimas dar ar užtektu tos valios….

Gal kada nors….

Liudas D.

 

 

P.S. Daugiau apie renginį Feisbuke