Kaip ten buvo pernai vasarą?? (2018)
2018 pradžioj Feisbukas pasiūlė reklamą “HydraTail unsupported bikepacking adventure”. Pasidarė įdomu kas tas yr “Bikepacking” realybėje? Čia kaip Bagpacking? Įsimeti dešros kuprinėn, makaronų, puodą ir davai per laukus kur akys veda, tik kad su dviračiu. Konkrečiau šiuo atveju 700km tėviškės pievomis ir miškais daugmaž neasfaltiniais keliais ir tiksliai sekant iš anksto pateiktą maršrutą. Kažkas man naujo, truputi turistiško, truputi varžybinio, kaip koks prailgintas pasunkintas turistinis žygelis, bet taip įsivaizdavau. Spaudžiu like. Pavasarį bandomasis pasivažiavimas. Susirinko kompanija, jau iš pirmo vaizdo supratau kad čia truputi kitaip yra. Trumpai tariant Bikepakinimas tai toks pasivažinėjimas dviračiu, kai reikai neimti jokių daiktų, labai tikėtis ir tikėti kad visada bus geras oras. Reikia greitai greitai minti kiek gali, lyg bėgtum nuo pasaulio pabaigos, kol pradedi nekęsti dviračio sėdynės, tada suvalgyti 2-3 avižinius batonėlius, užgerti coca-cola ir vėl minti kol nekęsi jau paties dviračio. Na ir taip kartoti kol galų gale iš vis visko aplinkui nekęsi….. kitaip sakant reikia važiuoti nuo taško A iki kol dar turi jėgų….. Pageidautina kuo prastesniais keliais, jei tik įmanoma. Na o po to dar ir kitą dieną ir taip toliau… Visa kita kas nepatenka į šio apibudinimo rėmus yra paprastas dviračių turizmas.
Vadinasi aš bikepackeriu dar nesu buvęs. Numinu savo vienos dienos ligšiolinį rekordą. Bandomąjį važiavimą apie 110km Vilnius-Švenčionėliai, skaitau kad, pakankamai oriai įveikiau, tik paskutinius kelis km visai užklimpau smėlyje, tai mane kompanija paliko vieną kapstytis. (hmm…. o gal būtų palikę nuo pat pradžių, tik labai mandagūs buvo…Ačiū). Šiaip visai nieko užsiėmimas, kaip tik tiems kam nenumaldomai artėja keturiasdešimtmetis…
Na o jei rimčiau tai kas kaip nori tas taip ir interpretuokit kas tas yr…..
Na aš vistik daiktų pasiimsiu, susirinkau ką turėjau iš senų dviračių žigelių laikų, normaliai: palapinė, kilimėlis, mini dujinė viryklė, dar šis bei tas. Kirvio nepaiemiau…. Šiaip ne taip susirišau ant dviračio bagažinių. Nelabai estetiškai atrodo, bet argi grožis svarbiausia? Starto išvakarės Veisiejų mokyklos sporto salėje dalyvių susirinkimas, instruktažas. Na ir šiaip dviračių paroda mano akims. Mano aliuminis žirgas turistinis Lietuviškas Baltic Vairo produktas už 700 litų susilaukia kelių replikų, tipo nu pažiūrėsim kaip čia bus…. Aišku pažiūrėsim, pamatysim….Užsiregistravo atrodo 48 dalyviai, starte pasirodė keliais mažiau.
Pirmi 10 km įžangai asfaltu su eskortu, na o paskui normalūs miško keliukai. Kiek nervina nuolat stebėti telefoną, kad matytum kur eina trasa, reik priprasti. Pirmas kartas kiek sutrikdo. GPS rodo reikia į tuos krūmus lysti. Kokdėl? Taigi va dešiniau normalus miško keliukas. Nesamonė. Jei nebūtų prieš mane pravažiavę kokį 20 žmonių tai net nesuprastum kad tuose krūmuose keliukas. Pasirodo, bobutė prieš kelias dienas ėjo uogų rinkti ir pramynė čia takelį. O kad jau, pagal visa trasos koncepciją, šitas pramintas takelis yra arčiau vandens nei normalus kelias, tai vadinasi tuo pramintu takeliu ir reikia važiuoti. Kad kuo arčiau vandens būtų. Tokiu principu ir sudaryta visa 700km trasa, pradžioj palei Ančios tvenkinį, palei Nemuną, Nėrį, Žeimeną ir Aukštaitijos bei Gražutės nac. parkų ežerus. Tenka susitaikyti.
Pirmi 50 km sėkmingai, tempas atrodo neblogas mano, panašiai kaip ir tikėjausi. Planinis sustojimas už Druskininkų pusvalandžiui. Priguliau ant samanų, bananai, saldumynai, riešutai ir kitoks “nieko gero” maistas. Galvojau visi mane jau senai paliko, bet ne, kol ilsėjausi žiū dar keliolika pravažiavo. O gal Druskininkuose pietavo paprasčiausiai. Iki Merkinės tikrai malonūs miško keliukai, vietos daugmaž pažystamos. Merkinės parduotuvėj apgultis, visa Cola turbūt išpirko Bikepackeriai. Susiprotėjau kad nepasiėmiau alyvos grandinei, tai kioskelyje kažkokios “universalios” gavau, vis geriau nei be nieko. Pirma diena kaip ir viskas gerai. Pasistūmėjau apie 130 km, stojau nakvynės truputi prieš Alytų miškelyje temstant. Tik spėjau pasistatyti palapinę. Žaibai perkūnija, lietus. Visa naktį iki pat 7 ryto kai jau nebepadoru toliau gulinėti, reikia toliau.
Žiaukčiodamas susikimšau ištižusį avižinį batonėlį. Skrandis dar atsisako bendradarbiauti. Normaliai užkasiu Alytuj ko nors šilto. Lietus visai įsismarkavo, nepadeda ir tipo neperšlampamas apsiaustas, akiniai aprasojo kelio nesimato, telefono ekranas aprasojo trasos nuorodų nesimato. Pirma pamoka: reik kontaktinių lęšių tokioms progoms. Maža to trasa nusuko į tokį kaip ir kanjoną Nemuno šlaite, toks griovys kyla į viršų. O tam griovyje dar ir išilgai medis nuvirtės. Nė pirmyn, nė atgal nė tuo labiau į šonus. Šlapia, šalta, per akinius nieko nematau, kažkokios muses kanda. Artėja pirmas isterijos priepuolis….
Šiaip ne taip per tą medį persikėliau, užkilau, o ten 8 ryto sodų bendrijos varteliai užrakinti. Per avietes ir dilgeles palei tvorą kol radau kažkokį praėjimą per privačią valdą, kažkieno kiemą, ir tik tikiuosi kad nėra kokio palaido šuns….Alytui prie parduotuvės kepyklėlė. Kava, kibinai ir šiaip atsargų papildymas atitolina isterijos priepuolius. Už Alytaus pastebėjau kad pamečiau ant bagažinės pritvirtintą kuprinytę. Ai nieko ten svarbaus taigi nėra, mat ją bala…. Bet pala, kuprinytė tai juk 20 eurų kainavo, o akcija jau baigėsi.…. Reik ieškoti. Laiminga diena, kuprinę radau pavažiavęs atgal tik 2 kilometrus maždaug.
Taigai iki pat Birštono lydimas tos laimės bei dulksnos ir pamyniau iki pietų. Šlapia tai šlapia, ką padarysi…. Birštone masinis Trenkturo “Ėjimo” renginys su kokias 3500 dalyvių. Gerai kad jie eina priešinga kryptimi palei Nemuno kilpas. Tai iš karto mato kad kažkas atvažiuoja, galima gan saugiai ,greitai prasilenkti. Priešingu atveju būtų žiaurus strigimas. Pirmą kartą žvilgtelėjau į dalyvių sekimo programėlę, kur matosi kas kiek nuvažiavo. Rezultatas visai nieko, aš net ne prieš paskutinis, gal koks 10 už manęs… Prie parduotuvės sutikau dalyvius brolius Pranculius (atrodo), tai ta proga vieni kitų dviračius pasaugojom ir apsipirkom. Paskui jie mane aplenkė ir daugiau jų nebemačiau. Dar gavau šiltos sriubos kavinėj. Pasaka.
Už Birštono palei marias trasa labai nedraugiško reljefo. Bet viskas gerai. Pagal pėdsakus matau kad nemažai kas stumiasi į šlaitus tuos dviračius. Šiaip kaimų parduotuvėse žmonės domisi kas čia vyksta, sako važiuoja čia tokių ne vienas šiandien. Keliais žodžiais nupasakoju situacija. Žodžiai: “jau 180km” daug kam akis ant kaktos pastato…. Vietinis girtuoklis prisiminė jaunystę, sako, jo aš irgi kažkada iš Plungės į Telšius dviračiu nuvažiavau. Artėjant HES’ui po kelių eilinių liūčių kovinė dvasia krenta. Kojos šiandien sausos dar nebuvo. Vienoj vietoj trasa tiesiai per ganyklą ir aišku skersai elektrinis piemuo. Vieną laidą radau kaip apeiti, o kito nu niekaip nematau nė kaip nukabinti, nė kaip apeiti. Dviratis sunkus, šlapias, gražiai perkelt neišeina. Gavau kelis kartus per nagus gerai. Galiausia pusiau permečiau dviratį tikėdamasis kad niekas nelūžo. Lyg ir nelūžo…. Prieš pat HES iš karto tik prabridus ganyklas ir pelkę toks tankus eglynas. Sakau gal stoti nakvoti. Lietus neišvengiamai bus, o čia tarp eglaičių gal pasislėpsiu. Bet dar anksti ir iki dienos normos dar trūksta kilometrų.
Temstant už HES neradau jaukios vietos, apsistojau šalia keliuko, visa naktį žvejai ten važinėjo, aplink palapinę slampinėjo, ryte kamavosi ir variklius žviegino bandydami išvažiuoti tuo pažliugusiu keliu į kalniuką. Vienu žodžiu bemiegė naktis. Rytas šlapias, šaltas kaip ir vakar. Išvengiau panašios į vakarykštę isterijos, pasiekęs Rumšiškių degalinę gavau kavos ir pasidarė puse velnio gyvenimas. Keli bjaurūs šlaitai už Grabuciškių ir kažkokia nesąmoninga trasa per Palemono gamyklą. Nejauku per teritoriją važiuoti, vis galvoju koks sargas nepradės aiškinti. Šiaip ar taip Kaune ties santaka išlindo saulė, o jau ta džiugia proga pagalvojau gal išsidžiovinti truputi. Dideli kompleksai manęs niekad nekamavo, tai dar ir Nemune pasimaudžiau, nes labai jau viskas prirūgo. Kojnės aišku nespėjo išdžiūti. Priėjo Hydros fotografas, tipo intervių pafilmavo. Jaučiu nusišnekėjau kažką. Dar sako pravažiuok gražiai pro naują Vyčio paminklą, pafilmuosiu. Nu OK, nesunku.
Šilo parduotuvėj apsipirkau vakarienei, nes paskui kaip ir nenusimato kad ant trasos būtų kažkas. Pasivijau Giedrių, pralaukėm pavėsinėj eilinę liūtį, suteikėm vienas kitam psichologinę pagalba. Geras gabalas asfalto iki Zatyšių karjero. Sakyčiau viena bjauresnių atkarpų tas karjeras. Daug palaido smėlio ir įkalnių, dar ir uodai išlindo, katik vėl palijo, dabar tvankuma. Sunku. Pirmas kameros pradūrimas. Pasikeičiau kamerą, neprisipučia. Blin. Antra pamoka – nelaikyti atsarginės kameros prie įrankių. Nuo kratymosi prasitrynė skyle atsarginėje kameroje. Suklyjavau abi.
Už Jonavos degalinė ir išsvajotas dešrainis. Jei sakiau kad karjero atkarpa viena bjauresnių, tai atsiimsiu savo žodžius. Atkarpa palei Lokės upelį perspjauna. Slidu, balos iki kelių, į įkalnes ne tai kad neužvažiuoju, bet ir kojomis neužlipu. Daug išmestų kalorijų ir keiksmažodžių. Ilgiausi keli kilometrai visoj trasoj. Aišku jei būtų sausa būtų nieko išskirtinio. Priešais Upninkus puiki pieva palei Šventąją, ten ir stoju beveik sutemus. Upė, dar vienos maudynės, šį kartą net su muilu, gervės, rūkas. Vistik atostogos čia ar ne atostogos? Trasos antros pusės šveintine proga išsitraukiu užspaustus sausus rūbus ir alaus buteliukas iš kažkur atsirado. Kaip sakant migdomieji, kad užsimerkus prieš akis kelias nevingiuotu. Naktį kažkas pravažiavo, matyt Giedrius.
Iki Čiobiškio labai graži atkarpa. Balti grikių laukai, kelias lengvas, reiks čia kada nors atvažiuoti paklaidžioti. Ties Čiobiškiu pasivijau Giedrių, jam telefonas “pakibo”, pagooglinom, perkrovėm, kažkiek kartu pavažiavom, Čiobiškyje pusryčiams bulvių traškučiai su kefyru, super skanu. Ties Kernave dar vienas padangos pradūrimas, na o paskui nemažai į neviltį varančių slidžių griovių, šlaitų. Problemų sudaro ne tik įkalnės, nes pusė pavarų jau “dingo” ir neįsijungia bet ir gausios nuokalnės. Stabdžiai sudilo jau maždaug ties Upninkais. Tai įsibėgėti nepatartina. Artėjant prie Vilniaus pasipylė draugų ir pažystamų žinutės. Kas siūlė kotletų atvežti, kas šiltos sriubos ir taip toliau…. Labai nesmagu atstumti pagalbą, bet teko visų jų pasiūlymų atsisakyti. Be to Lazdynėliuose atsidūriau apie 11 val. Neplanavau naktį iš vis važiuoti, net nebuvau tam pasiruošęs prožektorių, ai tiesa turėjau lempa su dynama. Bet dinama ko tai irgi atsisakė bendradarbiauti… išjungė elektrą. Bet labai norėjau valgyti tai teko apgraibom iki pirmos degalinės mieste daminti.
Sako Lazdynėliuose buvo kažkokia dalyviams organizuota stotelė-siurprizas su karštais gėrimais ir kitais išsvajotais dalykais. Nepastebėjau nieko, pravažiavau, neradau, tiko ir statoilo kava su eurodešrainiu. Kad jau mieste nenakvosi dar teko truputi pasispausti iki 2 valandos. Pravažiavau Vilnių ir apsistojau antrame Valakampių pliaže, maždaug 700m nuo savo namų. Jei ne medžiai, turbūt ir namas matytųsi. Tik spėjau įlysti į palapinę, eilinis lietus iki kitos dienos pietų, pabudau baloje. Ties Nemenčinę baigėsi visi power bankai, o kadangi pakrovėją jau pirmą dieną buvau sulaužęs tai teko Nemenčinėj kiek sugaišti kol radau kur nusipirkti ir telefoną kiek pakroviau. Sėditn ant Neries-Žeimenos santakos tilto atsirado supratimas, kad kiek čia beliko, koks 150. Jei ne koks armagedonas, turėčiau davažiuoti iki šeštos dienos pietų. Iki Liūlinės tilto taip pat nuostabi atkarpa, nuostabūs cepelinai Pabradės kavinėj ties geležinkeliu, jau išsvajoti Švenčionėliai su maxima visai netoli tik kokie 7 km žvyrkeliu nuo Liūlinės tilto.
Bet. Kad tu kur paspringtum trasos sudarytojau. Kodėl negalima važiuoti tuo puikiu žvyrkeliu? Ir vėl kažkokie bobutės praminti takeliai. (finiše organizatorius sako: ar matei pilkapį prie upės. Blin nieko aš ten nemačiau per ašaras, takelio irgi nemačiau, pagal prietaisus judėjau.) Optimizmas išgaravo labia greitai. Ir vėl į kažkokią balą įlipau, o kojos jau beveik buvo išdžiūvusios. Kad tave kur…… organizatoriau……Dasikasiau iki Švenčionėlių visai sugniuždytas, Santakos tilto euforijos anei kvapo nebeliko. Maža to maximos kasininkė atsisakė pakrauti telefoną. Sėdejau traukinių stotyje ir jaučiausi visai sukiužęs. Šioks toks psichoterapijos seansas per Messenger su Tadu, o gal ilgesnis poilsis ir mišrainė daugmaž atstatė reikiamą energijos kiekį ir 30 km iki Palūšės damyniau maždaug antru kosminiu greičiu vienu užsėdimu jau visai visai sutemus. Paskutinis ankstus rytas Palūšės paplūdimyje, užkilimas į Ladakalnį, Ginučių malūnas. Viskas taip pažystama ir gražu. Ir Lietaus jau nuo vakar pavakarės nebėra. Šiek tiek pasimakalavimo pelkynuose, šiaip nervina, bet kad jau greit nusimato pabaiga tai galima toleruoti.
Visai prie Salako sodyboj vandens paprašiau. Vaikeli iš kur tu čia toks suvargęs atsiradai? Sako bobutė. Trumpai nupasakojau kas čia per atostogos. Sako, Vajė!!! Tokie didelio masto, tiesiog grandioziniai įvykiai čia, net mūsų užmirštame užkampyje vyksta!!! O niekas neinformavo!!! Kaip smagu, mačiau čia pravažiavo vakar užvakar keli, ir ko gi nepranešėt??? butumėm pirtį paruošę, vandens ant kelio pristatę, sutikę ir taip toliau. Apsidžiaugė kad ir jų kaimas nepamirštas..:). Visai ties Salako parduotuve dar vienas padangos pradūrimas. Paskutiniai kilometrai iki Zarasų atrodo nesibaigs niekada. Užkylimas į kalną, sutikimas interviu. Vsio. Bikepacker‘iu kolkas būti nebenoriu….:) Kadangi nemažai iš vis nefinišavo, tai gavau net du finišuotojo marškinėlius. Vienus nešiosiu, kitus paliksiu kaip trofėjų.
Dėkui dviračiui, jis po dar vieno palaužymo Irno100 aferoje dabar turi naujus ratus ir guolius, stovi nublizgintas garaže meilėje ir pagarboj. Kaip Sibiro medžiotojai su savo šunimis daro, laikysiu ir šersiu kol numirs…:)
Išvados ir skaičiai apytiksliai, nebepamenu:
Atstumas 700km, atrodo apie 7000m sukylimo. Truko (atrodo) 132 valandos. Palyginimui lyderis užtruko 52 ar tai 54 valandas, antras užtruko 76 ar tai 79 valandas. Pozicija 17 iš 21 finišavusių. Viso 4 padangos pradūrimai, 5 nakvynės baloje, 4 telefono įkrovimai.
Patarimai susidomėjusiems:
Nebūtinas prabangus inventorius. Geriau iš vis kuo mažiau daiktų. Patartinas bazinis fizinis pasiruošimas. Pageidautina šiokia tokia kantrybė ir tolerancija diskomfortui bei skausmui. Būtinas dviratis. Reikia pakankamai elektros atsargų, dviratininko pirštinių, atsarginių stabdžių kaladėlių, kontaktinių lęšių akiniuočiams.
Pamastymai:
Aš tik vis pagalvoju, atvažiavau kaip ir prie galo, man takelis buvo pramintas, dilgelės ir avietynai prasklaidyti, pratrypti. Kai kur iš karto matėsi kur važiuoti reikia. Bet tai kaip tie lyderiai turėjo arti…?
P.S. Pernakvojau stovykloj, 6 ryto pajudėjau link Turmanto į pirmą traukinį Vilniun. Pasivijo pareigūnas, sako kodėl be ko lemputės (ar tai be liemenės) važiuoji? Bus protokolas. Protokolas tai protokolas. Pusvalandį 3 pareigūnai rašė protokolą ir paskyrė 5 eurų baudą…. Va toks va grįžimas į realybę…:)
